širdis į dvi dalis

Vakar prieš miegą, širdį apėmė tokie sentimentai, tokie seni prisiminimai, kad širdis, atrodė, skyla perpus. O ką, gal ir gerai? Juk dažnai galvoji kaip galėtum būti dvejose vietose iškart, netgi kaip žavėtis dviem žmonėm iškart, kaip pačiam plakti krūtinėje ir kitam, nusiminusiam, dar padėti.

Tad gal ir gerai, kai širdis pusiau pasidalinusi.

Bet visgi prieš pajudėdamas kur nors, turi ją susirinkti.

Reikia kažkaip susiimti ir nuspręsti, sudaryti sutartį:

Pažadėjau nevalgti sumuštinių tiek daug,
ir šokolado nevalgyti,
ir pirmyn žiūrėti pažadėjau,
pažadu (esamasis laikas),
pa-žadu,
kiek žiedų,
du

dvi dalys
(ir vėl sugrįžau)

Nieko, kiekvienas vakaras kviečia šviesias lempas užsidegti.
O sako, kad dabar visiems nelengva.

gimiau

džiaugsmingai didi šešiolikos pirmoji savaitė -
ačiū.
už širdingus palinkėjimus, skaitydama/klausydama labai smagiai kvatojau - tokie gražūs buvo;
už gėles - pastebėjau, kad visos su dygliukais;
už rudenį - priežastį mintims apie geltonas lemputes, arbatą ir dainas;
už neaprėpiamai nustebinusias dovanaites, kaupėsi saldžios ašaros, pamačius atviruką su dviratininku kontrabosistu;
už nuoširdžiai juokingą mini šrekiuką lapeliuose, kai rašai/pieši/rašai/pieši;

(o, Liūtė ką tik pamatė, kad nieko nebus gero iš tų "rašytojų" ir susirado kamuoliuką)

ir tiek dar daug reikia pasakyti, tyliai tyliai į ausį, kiekvienam;
tik priminti, kad visi geri darbai apsuka ratą ir grįžta,
kaip kas vakarą grįžta ir laukinis šuo Dingo,
pas savo mielus.

1:00/šeštadienis/namai pilni jaukumo/ačiū

...graži, tarsi pasaulio galas

Žmonės, turbūt, visgi skirstomi į paukščius.

Būna varnos - bjauroki, netikri žmonės, visur ieškantys naudos ir ja besidalinantys tik su varnom.
Būna šarkos - nepiktybiniai, kiek kvailoki žmonės, nesmalsūs, nenaivūs, ne...įdomūs?
Būna juodvarniai - nepagaunami, be teisės juos matyti, be teisės su jais kalbėtis.
Būna kėkštai - velnioniškai gražūs ir tris sekundes egzistuojantys akiraty, o po to tris metus mintyse.

Pats liūdniausias lygiadienis.
Priverstinai dykaduoniavau (įvyko viena šviesi akimirka, kuri būtų pavadinta "kėkšto efektu"), nespėjau pamatyti praplaukiančio mėnulio, Aušrinės gerai išvysti nepavyko dėl piktų juodų kalbančių šešėlių palei upę. Tuomet tūkstantį kartų šmėkštelėjau tarp 'draugų', kurie kaip zuikiai ir kaip vanagai dairėsi visur, kur kas kaip vyksta ir tik klausė, kas tai finansuoja.
Kai po to, kai manes tikras lygiadienio kūrėjas paklausė, kaip viskas atrodė iš kranto, neatsakiau nieko, tik mintyse paprašiau "gal galėtumėte paaiškinti, kas tai finansuoja?"
Su įvaryta baime sliūkinau visokių rūšių tamsomis - nedegančių krantinių, patilčių, nuobodžių kelių ir įvairių širdių vožtuvų. Koks tu nemirtingasis, kai eini visokiomis tamsomis ir gąsdina tik žemiški kirminai, jokių mitologinių motyvų, nieko. Viskas dingo. Viskas dingo tuomet, kai supratau, kad niekam niekada, amžinai niekada, nešnabždėsiu nuoširdžiai (bent vieną kartą nuoširdžiai) kas parašyta ant krantinės.

Kaip sužeistą į lūpas lūpom girdei.

Esą tai paukščiai ir daro, mažiems savo vaikeliams atneša peno kūnui.
Varnos ir šarkos, juodvarniai... Tik ne kėkštai, niekada ne kėkštai.
Jie atskrenda, jie nuskrenda.
Visiems šypsosi, visais džiaugiasi ir niekada nežvelgia.
O kam?

//Lukai, labai  atsiprašau, kad vos neišdūriau akies ta prakeikta vėliava//