Tai kas keičia(si)

(pirmas įrašas kurį ištryniau - atsibudau iš kvailo žiūrėjimo kampo)

Ne šuo ir ne katė

Šią nakt sapnavau, kad esu kažkokioje išvykoje ir ten daugelis su šuniukais - pribėga prie manęs kažkoks keistas gyvūnėlis ir aš jo išsigąstu. Bet nedrįstu paklausti "čia jūsų šuo ar katė?"... Tada pasako kažkokį keturių raidžių pavadinimą - kažkokį panašų į fida ir foda ir aš paglostau tą gyvūną, juodą, labai didelėm akim ir jis atsigula ant šono, nori, kad pakasyčiau pilvuką. Pakasau, jis toks švelnutis, bet nemielas tas gyvūnėlis.
O praeitą naktį sapnavau, kad einu į bernardinų rūsį ir ten guli sąsiuvinys. O, žiūriu, Šaro :) Taip apsidžiaugiu ir klausiu kažkurio vienuolio ar galiu pasiimti. Sako: "gali, čia niekam jo nereikia". Tuomet ypatingai didžiuojuosi turėdama Šaruko eilėraščių sąsiuvinėlį. Jis tokios sovietinės spalvos:
Jame yra kažkokių spalvotais pieštukais pieštų labai keistų paveikslėlių.
O iškarto nusprendžiu - skaitovų konkursui išmoksiu kokį eilėraštį ir laimėsiu, mane išsiųs į miesto konkursą. Ir atsibundu neperskaičius nė vieno, bet taip smagu, kad turėjau tą sąsiuvinį...

Žvėris gegutė

Sužverėjo akacijos po langais, dygsta dygsta kaip kariuomenė. Aš jomis didžiuojuosi. Mama vakar padedant išsiaiškinti V. Krėvės "Skerdžiaus" pagrindinę mintį garsiai pacitavo sceną apie tai, kaip kvailys piktas Grainis liepą kirto. Kaip du lašai vienodi - mūsų kaimynas ir Grainis iš sodžiaus, kur skerdžius Lapinas gyvena. Hm. Visada tokios grybienos Lietuvoje buvo pridygę. Dabar kažkas kala į dešinę sieną, kur yra apleista, o kai girdžiu nustoja, pakrapšto, kažkas grėsmingai nubyra. O kas gi tai? Manau, kad snarglio kaimyno statybininkai. Bet aš sakau TEN BUVO APLEISTA! Kaip malonu, kad klasės draugės bloge radau sakinį, tvirtinatį, jog klasėje yra kelios mergaitės kurios jai draugės :) Neįvardino ji, ar ten ir aš esu, bet vistiek labai džiaugiuosi...
    Šiaip draugų neturiu ir tai gal todėl nevažiuoju į jokią stovyklą ar dar kur nors, tai dėl kvailo nakvojimo, kurio bijau. Bijau, kad ko nors neatsitiktų - atrodo, kad jei kur nors nakvosiu be tėvų man bus bloga, susirgsiu, prasidės žaibinė infekcija (tfu tfu tfu...), o visi tik - "kaip tu galėjai nevažiuoti į parapijos stovyklą", "ką, tu nebuvai rekolekcijose", "kodėl neplaukei į baidarių žygį su klase?". Nenoriu, negaliu, nežinau sakydavau ir iš dalies meluodavau. Tik todėl, kad paaiškinti, jog bijosiu nakvoti nelengva, nes visi per daug nesupratingi, man taip atrodo. Jiems tokie dalykai nesvarbūs... O su klase ir kitąmet turbūt nevažiuosiu, nepaisant "kaip tu taip? taigi ten taip faina bus.".
Nelaukiu mokslo metų, dar ir laiko liko, bet man jau košmarai sapnuojasi, kad rytoj į mokyklą ir dar nesu pailsėjusi nuo plastikinio auklėtojos veido, kai ji sako "aha, taip Ugne, suprantu". Nieko ji nesupranta, kodėl šiam pasaulį visi nejautrūs ir šarvuoti? Gal dėl to, kad savo jautrumą slepia?