Asmeniškumas

Kiekvienas sau tyliai asmeniškai galvoja,
kad ką jis turi, turi tik jis vienas.

Vienas turi laimę, žmones, tiesą.
Ir niekas kitas, nei vienas daugiau žmogus negali jų pasiimti.
Nei dingstis, nei dingtis, nei mirtis.
Nei gimimas, nei vikšro virtimas peteliške, nei saulėtekis.
Ir vėl nei saulėlydis, nei įšalas, nei atitirpimas.
Bet tik asmeniškai tas žmogus tai žino,
ir niekam niekam to nesako.

Tu net nežinai, ar gali atimti tą laimę, žmogų, arba turėti kitą tiesą (nors ji yra tik viena),
Galvoji, kad gal pasidalinsi ir nieko nepagrobsi,
juk kaip ir negali žinoti ką kitas asmeniškai, tyliai,
paslapčia,
niekam nesakydamas,
bet tvirtai įsitikinęs, galvoja.

Ir tuomet nedrąsiai sakai:
-Labas, ar ir aš galiu turėti tavo laimę, žmogų ir savo tiesą?
-Kodėl manai, kad tai mano?

Taip atsako.

Ir tu pavogi.
Nesugebėjai iššifruoti minčių kodo - kieno visa tai? Ar viskas gali būti visų?.ž
Nes net pats žmogus tą asmenišką žinojimą kas jam, tik jam priklauso, nuo savęs slepia.
Nes jeigu laimę, žmogų arba tiesą pats įsileis į vidų, nenorės, kad apie tai, kad laisvė jau seniai buvo jo asmeninė nuosavybė, sužinotų jie.

Penktoji agregatinė būsena - Donelaitis

Įsikabinau už skverno Donelaičiui.
Jį tik taip ir įsivaizduoju - su juodu lietpalčiu, senovine kampuota apykakle, kurio tie skvernai, už kurių laikausi, plevesuoja pučiant vėjui.

Programinis oficialus supažindinimas - Ugne, čia Kristijonas - užmezgė dialogą.

Jokio monologo, nepaisant to, kad esu savanaudė. Kaip tai baisu ir kaip nenoriu tokia būti, tačiau, vis pavyksta. Argi ne tiesa, kad tiek žmonių yra pasirengę tik pakalbėti, bet visiškai nebežino kaip klausyti. Kaip hiphopas vadinamas kultūra, taip klausymas gali tapti menu.

Iš tiesų situacija aiški, bet atsidūstu, kad žodžiai ir kalbos šiuo klausimu donelaitiškai tariant "permier". Todėl, kad sprendimo būdas vėl, net parašiau - žodžiai... kalbos.

Tačiau, nors klausymas (t.y. reiškinys) keliauja į tamsų kambariuką, žmonės dar gerai sugeba išgirsti.

Tada vėl kalba. Skleidžia žinias ir gryną produktą suvelia su priemaišomis.

Pradeda mitologizuoti Donelaitį.
Sako, kad jo kūryboje atsispindi renesansas, švietėjų idėjos, klasicistiniai motyvai. Lygina su Kantu, esą idėjos kaip jo. Sako, kad tais laikais vienokie ar kitokie raiškos būdai buvo puoselėjami, nes populiarūs. Bet argi kunigėlis kūrė tos tvarkos rėmuose? Ar tai buvo skirta moksliškoms literatūros analizėms?
Netikiu.

Mokytojos tezėse spindėjo mintis, kad "Šis rašytojas apie lietuvius kalbėjo kaip apie socialiai remtiną tautą".

Sakė, kad Pavasario Linksmybėms pakilią nuotaiką teikia hegzametras.
Ne ne, ne tie stropiai vardinami atbudę gyviai.
Pyko ant manęs - "Ale, kokie dyvai" nėra raiškos priemonė. Nes juk ne epitetaspalyginimasinversija!

Tie "Metų" sušukimai ir stabtelėjimai yra tokie savi ir paprasti, kad juos mums suprasti išmanėliui jau per sunku. Mums viežlybiesiems ar nenaudėliams?

Per sunku ir klausyti, nors viską girdi.
Tik pažinti visas raides, bet nemokėti skaityti.
Nes skiemenys į žodžius dėliojasi, o su Donelaičiu nesusitinki.

Jis yra Tas, kuris parašė lietuvišką epą. Mes taip sugalvojom.

Gal nebenorim klausyti tiesių pamokymų?
(jiems gi jau trys šimtai metų, ir kalba, pasak mokytojos, juk taip pasikeitė...)

skystis, kietas kūnas, dujos, plazma, Donelaitis

Tai, kas ten, liko širdies budintoju. Ir tai stuktūriniu literatūriniu vienetiniu vienetu netapo.

Ar užteks drąsos ryžtis klausyti, tik tada, kai pats užkalbinsi?


(dar mintims: Martynas yra labai išmintingas žmogus, ir siūlo rašytojui atvykti skaityti slemo - ačiū, skaičiau gal keturis kartus, o po to ilgai mąsčiau http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-03-vienuoliktoku-laiskai-kristijonui-donelaiciui/114661)

P.S. kaip gerai, mielasis

Labas kompiuteri, mano senas geras drauge!
Taip taip, ir man labai smagu vėl tave matyti.
Mielasis, ačiū tau už visą kartu praleistą laiką,
Už nuostabiai puošiančius akinius,
Už išklausymą,
Už kasdieninius pamokymus,
Už tai, kad padedi užmiršti supančias bėdas.
Už tai, kad visada turi laiko,
Iš mano pusės tereikia paspausti mygtuką,
Ir nieko nesistengti.
Ir galiu žiūrėti ką noriu
Ko nenoriu galiu nežiūrėti.
Tu nepyksti ant manęs, kad visą dieną beprasmiškai sėdžiu namuose,
Tu tik padedi, kaip ir kas dieną padedi muilinti laiką,
Kurį vadelioji,
Nes jis prabėga akimirksniu.
Ačiū, kad tavo dėka matau draugų "laikus",
Jų pagyrimus, įvertinimus ir kiekvieną atsiriaugėjimą.
Tai nuostabūs išgyvenimai,
Sukrečiantys iki širdies gelmių,
Ačiū už tai,
Kad šiandien dar kartą maloniai kažką pakomentavau,
O tu prižadėjai, kad į tavo spindinčias akis
Visą dieną
Tirpinsiu savąsias.

P.S. Kaip gerai, mielasis, kad nesupykai dėl to, kad nuo ryto nesugebėjau sušluoti triušio šiukšlių.

Visada nuoširdžiai,
U.