Penktoji agregatinė būsena - Donelaitis

Įsikabinau už skverno Donelaičiui.
Jį tik taip ir įsivaizduoju - su juodu lietpalčiu, senovine kampuota apykakle, kurio tie skvernai, už kurių laikausi, plevesuoja pučiant vėjui.

Programinis oficialus supažindinimas - Ugne, čia Kristijonas - užmezgė dialogą.

Jokio monologo, nepaisant to, kad esu savanaudė. Kaip tai baisu ir kaip nenoriu tokia būti, tačiau, vis pavyksta. Argi ne tiesa, kad tiek žmonių yra pasirengę tik pakalbėti, bet visiškai nebežino kaip klausyti. Kaip hiphopas vadinamas kultūra, taip klausymas gali tapti menu.

Iš tiesų situacija aiški, bet atsidūstu, kad žodžiai ir kalbos šiuo klausimu donelaitiškai tariant "permier". Todėl, kad sprendimo būdas vėl, net parašiau - žodžiai... kalbos.

Tačiau, nors klausymas (t.y. reiškinys) keliauja į tamsų kambariuką, žmonės dar gerai sugeba išgirsti.

Tada vėl kalba. Skleidžia žinias ir gryną produktą suvelia su priemaišomis.

Pradeda mitologizuoti Donelaitį.
Sako, kad jo kūryboje atsispindi renesansas, švietėjų idėjos, klasicistiniai motyvai. Lygina su Kantu, esą idėjos kaip jo. Sako, kad tais laikais vienokie ar kitokie raiškos būdai buvo puoselėjami, nes populiarūs. Bet argi kunigėlis kūrė tos tvarkos rėmuose? Ar tai buvo skirta moksliškoms literatūros analizėms?
Netikiu.

Mokytojos tezėse spindėjo mintis, kad "Šis rašytojas apie lietuvius kalbėjo kaip apie socialiai remtiną tautą".

Sakė, kad Pavasario Linksmybėms pakilią nuotaiką teikia hegzametras.
Ne ne, ne tie stropiai vardinami atbudę gyviai.
Pyko ant manęs - "Ale, kokie dyvai" nėra raiškos priemonė. Nes juk ne epitetaspalyginimasinversija!

Tie "Metų" sušukimai ir stabtelėjimai yra tokie savi ir paprasti, kad juos mums suprasti išmanėliui jau per sunku. Mums viežlybiesiems ar nenaudėliams?

Per sunku ir klausyti, nors viską girdi.
Tik pažinti visas raides, bet nemokėti skaityti.
Nes skiemenys į žodžius dėliojasi, o su Donelaičiu nesusitinki.

Jis yra Tas, kuris parašė lietuvišką epą. Mes taip sugalvojom.

Gal nebenorim klausyti tiesių pamokymų?
(jiems gi jau trys šimtai metų, ir kalba, pasak mokytojos, juk taip pasikeitė...)

skystis, kietas kūnas, dujos, plazma, Donelaitis

Tai, kas ten, liko širdies budintoju. Ir tai stuktūriniu literatūriniu vienetiniu vienetu netapo.

Ar užteks drąsos ryžtis klausyti, tik tada, kai pats užkalbinsi?


(dar mintims: Martynas yra labai išmintingas žmogus, ir siūlo rašytojui atvykti skaityti slemo - ačiū, skaičiau gal keturis kartus, o po to ilgai mąsčiau http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-03-vienuoliktoku-laiskai-kristijonui-donelaiciui/114661)

P.S. kaip gerai, mielasis

Labas kompiuteri, mano senas geras drauge!
Taip taip, ir man labai smagu vėl tave matyti.
Mielasis, ačiū tau už visą kartu praleistą laiką,
Už nuostabiai puošiančius akinius,
Už išklausymą,
Už kasdieninius pamokymus,
Už tai, kad padedi užmiršti supančias bėdas.
Už tai, kad visada turi laiko,
Iš mano pusės tereikia paspausti mygtuką,
Ir nieko nesistengti.
Ir galiu žiūrėti ką noriu
Ko nenoriu galiu nežiūrėti.
Tu nepyksti ant manęs, kad visą dieną beprasmiškai sėdžiu namuose,
Tu tik padedi, kaip ir kas dieną padedi muilinti laiką,
Kurį vadelioji,
Nes jis prabėga akimirksniu.
Ačiū, kad tavo dėka matau draugų "laikus",
Jų pagyrimus, įvertinimus ir kiekvieną atsiriaugėjimą.
Tai nuostabūs išgyvenimai,
Sukrečiantys iki širdies gelmių,
Ačiū už tai,
Kad šiandien dar kartą maloniai kažką pakomentavau,
O tu prižadėjai, kad į tavo spindinčias akis
Visą dieną
Tirpinsiu savąsias.

P.S. Kaip gerai, mielasis, kad nesupykai dėl to, kad nuo ryto nesugebėjau sušluoti triušio šiukšlių.

Visada nuoširdžiai,
U.

Instrukcija

Aš nebesuprantu savo tapatybės, nes negaliu atitikti nieko. Visiškai. Lyg ir žinau, kas esu, bet pati nuo savo vizijų nukenčiu skaudžiai. Ir visiškai tvirtai nusprendžiau, kad savo dailininkės sugebėjimais nutapysiu didelio formato kūrinį "Atsibusk, dainininke niekada nebūsi". Nežinau, ar reikia aiškinti šią mintį, tikiuosi realybės ironija labai aiški. Kaip pasidaro silpna kai kraujas bėga iš nosies, taip ir dabar silpna viduje.

Užtenka apie save kalbėti. Niekam neįdomu visą laiką skaityti apie mano mintis, pastebėjimus ir išgyvenimus, ir pirmą kartą aš pastebiu didelį savisusikoncentravimą.

Instrukcija, kaip būti žmogumi-žvaigžde, visų draugu:
-Reikėtų šypsotis ir juoktis (pageidautina gražiu juoku) visą laiką, arba visada būti rimtu ir truputį susimąsčiusiu.
-Išvaizda turi būti standartinė ir nepriekaištinga, arba unikali ir nepriekaištinga.
-Turi būti ultra-talentingas arba neturėti talentų, tik vertinti kitų talentus.
-Lakuotis nagus, nes tai tavo stilius, arba nesilakuoti, nes tai tavo stilius.
-Kai prasižioji kalbėti, viską sakyti tiksliai ir su keliais taikliais juokeliais arba nepakliūti į situaciją, kai reikia kalbėti.
-Visada veikti absoliučiai spontaniškai, arba visus veiksmus tiksliai apgalvoti.
-Dėl nieko niekada nesirūpinti ir negalvoti arba būti ypač rūpestingu ir apie viską pagalvojančiu.
-Tavo apranga turi būti nuosekliai išskirtinai madinga, arba visiškai nepastebima ir neatkreipianti dėmesio.
-Plaukus rekomenduojama 24/7 sušukuoti tobulai lygiai, arba visuomet būti žaviai susivėlus (bet žaviai!).
-Būti ypač smalsiu ir labai daug klausinėjančiu arba įdėti daug pastangų, kad pats viską žinotum ir galėtum pasakyti kitiems.
-Nors centimetrą pajudėjus, tai padaryti grakščiai ir dailiai, arba nejudėti, atlikti tik ėjimo, ėmimo veiksmus.
-Būti nepakartojamu nuo pat vaikystės. Kitu atveju, nebendrauti su pažįstamais iš vaikystės laikų.

Ir ką? Aš neatitinku nei vieno iš šių punktų.
Tikriausiai tai reiškia, kad esu vidutinybė.
Nes kur ne kur atitaikau per patį centrą.
Ir iš viso, "centras" šiais laikais yra baisus žodis.