kodėl viskas taip laikina
tik plaukai nukirpti lėtai auga
kodėl
ir kodėl
ir dar šimtą kartų paklausiu
nes tada sustoja laikas
ir delnuose mažas paukščiukas dar tupi
atsakau, neturiu jėgų apsimest, kad žinau.
- - -
ir jis pakyla
amžinai, manau
2014 m. liepos 4 d., penktadienis
2014 m. birželio 8 d., sekmadienis
Asmeniškumas
Kiekvienas sau tyliai asmeniškai galvoja,
kad ką jis turi, turi tik jis vienas.
Vienas turi laimę, žmones, tiesą.
Ir niekas kitas, nei vienas daugiau žmogus negali jų pasiimti.
Nei dingstis, nei dingtis, nei mirtis.
Nei gimimas, nei vikšro virtimas peteliške, nei saulėtekis.
Ir vėl nei saulėlydis, nei įšalas, nei atitirpimas.
Bet tik asmeniškai tas žmogus tai žino,
ir niekam niekam to nesako.
Tu net nežinai, ar gali atimti tą laimę, žmogų, arba turėti kitą tiesą (nors ji yra tik viena),
Galvoji, kad gal pasidalinsi ir nieko nepagrobsi,
juk kaip ir negali žinoti ką kitas asmeniškai, tyliai,
paslapčia,
niekam nesakydamas,
bet tvirtai įsitikinęs, galvoja.
Ir tuomet nedrąsiai sakai:
-Labas, ar ir aš galiu turėti tavo laimę, žmogų ir savo tiesą?
-Kodėl manai, kad tai mano?
Taip atsako.
Ir tu pavogi.
Nesugebėjai iššifruoti minčių kodo - kieno visa tai? Ar viskas gali būti visų?.ž
Nes net pats žmogus tą asmenišką žinojimą kas jam, tik jam priklauso, nuo savęs slepia.
Nes jeigu laimę, žmogų arba tiesą pats įsileis į vidų, nenorės, kad apie tai, kad laisvė jau seniai buvo jo asmeninė nuosavybė, sužinotų jie.
kad ką jis turi, turi tik jis vienas.
Vienas turi laimę, žmones, tiesą.
Ir niekas kitas, nei vienas daugiau žmogus negali jų pasiimti.
Nei dingstis, nei dingtis, nei mirtis.
Nei gimimas, nei vikšro virtimas peteliške, nei saulėtekis.
Ir vėl nei saulėlydis, nei įšalas, nei atitirpimas.
Bet tik asmeniškai tas žmogus tai žino,
ir niekam niekam to nesako.
Tu net nežinai, ar gali atimti tą laimę, žmogų, arba turėti kitą tiesą (nors ji yra tik viena),
Galvoji, kad gal pasidalinsi ir nieko nepagrobsi,
juk kaip ir negali žinoti ką kitas asmeniškai, tyliai,
paslapčia,
niekam nesakydamas,
bet tvirtai įsitikinęs, galvoja.
Ir tuomet nedrąsiai sakai:
-Labas, ar ir aš galiu turėti tavo laimę, žmogų ir savo tiesą?
-Kodėl manai, kad tai mano?
Taip atsako.
Ir tu pavogi.
Nesugebėjai iššifruoti minčių kodo - kieno visa tai? Ar viskas gali būti visų?.ž
Nes net pats žmogus tą asmenišką žinojimą kas jam, tik jam priklauso, nuo savęs slepia.
Nes jeigu laimę, žmogų arba tiesą pats įsileis į vidų, nenorės, kad apie tai, kad laisvė jau seniai buvo jo asmeninė nuosavybė, sužinotų jie.
2014 m. gegužės 21 d., trečiadienis
Penktoji agregatinė būsena - Donelaitis
Įsikabinau už skverno Donelaičiui.
Jį tik taip ir įsivaizduoju - su juodu lietpalčiu, senovine kampuota apykakle, kurio tie skvernai, už kurių laikausi, plevesuoja pučiant vėjui.
Programinis oficialus supažindinimas - Ugne, čia Kristijonas - užmezgė dialogą.
Jokio monologo, nepaisant to, kad esu savanaudė. Kaip tai baisu ir kaip nenoriu tokia būti, tačiau, vis pavyksta. Argi ne tiesa, kad tiek žmonių yra pasirengę tik pakalbėti, bet visiškai nebežino kaip klausyti. Kaip hiphopas vadinamas kultūra, taip klausymas gali tapti menu.
Iš tiesų situacija aiški, bet atsidūstu, kad žodžiai ir kalbos šiuo klausimu donelaitiškai tariant "permier". Todėl, kad sprendimo būdas vėl, net parašiau - žodžiai... kalbos.
Tačiau, nors klausymas (t.y. reiškinys) keliauja į tamsų kambariuką, žmonės dar gerai sugeba išgirsti.
Tada vėl kalba. Skleidžia žinias ir gryną produktą suvelia su priemaišomis.
Pradeda mitologizuoti Donelaitį.
Sako, kad jo kūryboje atsispindi renesansas, švietėjų idėjos, klasicistiniai motyvai. Lygina su Kantu, esą idėjos kaip jo. Sako, kad tais laikais vienokie ar kitokie raiškos būdai buvo puoselėjami, nes populiarūs. Bet argi kunigėlis kūrė tos tvarkos rėmuose? Ar tai buvo skirta moksliškoms literatūros analizėms?
Netikiu.
Mokytojos tezėse spindėjo mintis, kad "Šis rašytojas apie lietuvius kalbėjo kaip apie socialiai remtiną tautą".
Sakė, kad Pavasario Linksmybėms pakilią nuotaiką teikia hegzametras.
Ne ne, ne tie stropiai vardinami atbudę gyviai.
Pyko ant manęs - "Ale, kokie dyvai" nėra raiškos priemonė. Nes juk ne epitetaspalyginimasinversija!
Tie "Metų" sušukimai ir stabtelėjimai yra tokie savi ir paprasti, kad juos mums suprasti išmanėliui jau per sunku. Mums viežlybiesiems ar nenaudėliams?
Per sunku ir klausyti, nors viską girdi.
Tik pažinti visas raides, bet nemokėti skaityti.
Nes skiemenys į žodžius dėliojasi, o su Donelaičiu nesusitinki.
Jis yra Tas, kuris parašė lietuvišką epą. Mes taip sugalvojom.
Gal nebenorim klausyti tiesių pamokymų?
(jiems gi jau trys šimtai metų, ir kalba, pasak mokytojos, juk taip pasikeitė...)
skystis, kietas kūnas, dujos, plazma, Donelaitis
Tai, kas ten, liko širdies budintoju. Ir tai stuktūriniu literatūriniu vienetiniu vienetu netapo.
Ar užteks drąsos ryžtis klausyti, tik tada, kai pats užkalbinsi?
(dar mintims: Martynas yra labai išmintingas žmogus, ir siūlo rašytojui atvykti skaityti slemo - ačiū, skaičiau gal keturis kartus, o po to ilgai mąsčiau http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-03-vienuoliktoku-laiskai-kristijonui-donelaiciui/114661)
Jį tik taip ir įsivaizduoju - su juodu lietpalčiu, senovine kampuota apykakle, kurio tie skvernai, už kurių laikausi, plevesuoja pučiant vėjui.
Programinis oficialus supažindinimas - Ugne, čia Kristijonas - užmezgė dialogą.
Jokio monologo, nepaisant to, kad esu savanaudė. Kaip tai baisu ir kaip nenoriu tokia būti, tačiau, vis pavyksta. Argi ne tiesa, kad tiek žmonių yra pasirengę tik pakalbėti, bet visiškai nebežino kaip klausyti. Kaip hiphopas vadinamas kultūra, taip klausymas gali tapti menu.
Iš tiesų situacija aiški, bet atsidūstu, kad žodžiai ir kalbos šiuo klausimu donelaitiškai tariant "permier". Todėl, kad sprendimo būdas vėl, net parašiau - žodžiai... kalbos.
Tačiau, nors klausymas (t.y. reiškinys) keliauja į tamsų kambariuką, žmonės dar gerai sugeba išgirsti.
Tada vėl kalba. Skleidžia žinias ir gryną produktą suvelia su priemaišomis.
Pradeda mitologizuoti Donelaitį.
Sako, kad jo kūryboje atsispindi renesansas, švietėjų idėjos, klasicistiniai motyvai. Lygina su Kantu, esą idėjos kaip jo. Sako, kad tais laikais vienokie ar kitokie raiškos būdai buvo puoselėjami, nes populiarūs. Bet argi kunigėlis kūrė tos tvarkos rėmuose? Ar tai buvo skirta moksliškoms literatūros analizėms?
Netikiu.
Mokytojos tezėse spindėjo mintis, kad "Šis rašytojas apie lietuvius kalbėjo kaip apie socialiai remtiną tautą".
Sakė, kad Pavasario Linksmybėms pakilią nuotaiką teikia hegzametras.
Ne ne, ne tie stropiai vardinami atbudę gyviai.
Pyko ant manęs - "Ale, kokie dyvai" nėra raiškos priemonė. Nes juk ne epitetaspalyginimasinversija!
Tie "Metų" sušukimai ir stabtelėjimai yra tokie savi ir paprasti, kad juos mums suprasti išmanėliui jau per sunku. Mums viežlybiesiems ar nenaudėliams?
Per sunku ir klausyti, nors viską girdi.
Tik pažinti visas raides, bet nemokėti skaityti.
Nes skiemenys į žodžius dėliojasi, o su Donelaičiu nesusitinki.
Jis yra Tas, kuris parašė lietuvišką epą. Mes taip sugalvojom.
Gal nebenorim klausyti tiesių pamokymų?
(jiems gi jau trys šimtai metų, ir kalba, pasak mokytojos, juk taip pasikeitė...)
skystis, kietas kūnas, dujos, plazma, Donelaitis
Tai, kas ten, liko širdies budintoju. Ir tai stuktūriniu literatūriniu vienetiniu vienetu netapo.
Ar užteks drąsos ryžtis klausyti, tik tada, kai pats užkalbinsi?
(dar mintims: Martynas yra labai išmintingas žmogus, ir siūlo rašytojui atvykti skaityti slemo - ačiū, skaičiau gal keturis kartus, o po to ilgai mąsčiau http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-03-vienuoliktoku-laiskai-kristijonui-donelaiciui/114661)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)